Figos šokolade

Nusižiūrėjau šį receptą Beatos virtuvėje. Iš karto supratau, kad tai bus receptukas, kuris vers pirštus apsilaižyti. Kiek abejojau ar pavyks paruošti tinkamą šokoladą, bet viskas išėjo puikiai.

Naudojau:

200 g džiovintų figų

puslitrį brendžio (vyras iki šiol negali atsistebėti, kur sugebėjau figas brendyje paslėpti, būtų mielai paragavęs)

2 juodo šokolado plytas

sviestą

grietinėlę(tinka ir pienas)

skrudintų migdolų

Figas nuplikiau verdančiu vandeniu, nes prisiskaičiau, kad džiovinti vaisiai turi aibę nešvarybių. Ten gyvena įvairių kenkėjų kiaušinėliai ir visokie kirmėliukai. Žodžiu geriau nuplikyti ir nuplauti - gal vis 1% piktadarių mažiau... Tada susiradau stiklainiuką puslitrinį, ten pagarbiai sudėliojau figas ir užpyliau brendžiuku.

Galvojau galvojau ir sugalvojau, kad likusio brendžio lašelį duosiu išgerti džiovintoms slyvoms. Juk nepakenks ir kitokių vaisių turėti. Nuplikiau ir jas, paskui į stiklainiuką ir apsėmiau brendžiu.

Indelius su figomis ir slyvomis uždariau dangteliais ir paslėpiau tamsioje vietoje. Tegu ilsisi ir geria. Taip pralaikiau kokias dvi savaites. Iš tiesų tai slyvas galima laikyti ir trumpiau, jos daug minkštesnės už figas. Na, o pastarosioms, dvi savaitės išėjo į naudą.

Atėjus lemtingai dienai, figas iškrapščiau iš slėptuvės, truputį paformavau, kad nebūtų susiplojusios, prapjoviau šoną ir įdėjau migdolą. Kai kurioms didesnėms figoms teko du ar net trys riešutai. Tą pati padariau su slyvomis.

Šokolado plytas sulaužiau, puode ištirpinau su šaukštu sviesto ir grietinėlės (tinka ir pienas). Kai tapo pakankamai skystas, kad galėčiau panardinti figas - kibau į darbą. Ėmiau po vieną už kotelio ir merkiau į šokoladą. Šis gražiai stingo ant figų ir nenubėgo. Pabaigusi šokolado maudynes, sudėjau rezultatą į šaldytuvą. Procesą pakartojau su slyvomis.

Labai skanus desertukas - saldainiukas, nežinau kaip čia tas figas pavadinti. Brendis kutena gerklę, šokoladas suteikia kartumo, pati figa saldi. Taigi daug skonių viename. Ach, dar migdolas-slapukas viduje. Šventinis reikaliukas, žodžiu. Beata dar siūlė įtarkuoti į brendį apelsino žievelės. Tai dar labiau suteiktų pikantiškumo. Aš apsiėjau be žievelės. Vis tiek labai gardu.

Linksmų švenčių!

Kepam, verdam, bendraujam su šeima, draugais. Aplink mėtosi dovanų vyniojimo popierius, šypsenos, pamirštas kaspinas. Visa suirutė švenčių metu, šurmulys ruošiantis keliauti aplankyti artimųjų. Laukiam to visus metus, ilgai ruošiamės, paskui žiūrinėjam nuotraukas, gautas dovanas. Dar vienos Kalėdos, dar vieni Naujieji Metai ir dar vienas krūvelė kalėdinių sausainiukų. Saldžių ir spalvotų. Kas negavote paragauti, bent paragaukite akimis. Skanaus!

Įdaryti mini kalmariukai

Vis burnodavau, kad negaliu nusipirkti šviežių kalmarų, reikia tenkintis šaldytais. Ogi žiūriu kartą ir savo akimis netikiu, viename prekybos centre, leduose kalmariukai guli! Šviežutėliai, skanutėliai, su akytėm, su galvytėm... Čiupau kilogramą ir tik paskui pradėjau galvoti ką čia gero su jais nuveikus. Pasitelkiau į pagalbą knygą "1000 patiekalų". Šis receptas, be abejo, labiau tinkamas didesniems kalmarams įdaryti, bet turėjau mažų, todėl juos ir čiupau. Teko pasitelkti kantrybę kalmarus valant, nes dydis labai simpatiškas, tačiau visiškai nepraktiškas. Bet ko gi nepadarysi dėl išsvajoto patiekalo.

Naudojau:

1 kg išvalytų kalmarų

Įdarui:

3 nuluptus pomidorus

1 svogūną

250 g kalmarų mėsos

3 česnako skilteles

3 šaukštus maltų džiuvėsėlių

1 kiaušinio trynį

1 papriką

1 stiklinę balto sauso vyno

Smulkiai supjaustytą svogūną pakepiau, kol įgavo auksinę spalvą. Susmulkinau pomidorus, papriką, 250 g kalmarų mėsos ir česnaką. Subėriau džiuvėsėlius, įleidau kiaušinio trynį. Viską gerai išmaišiau ir sukimšau į kalmarus. Tada juos pakepinau keptuvėje su lašeliu aliejaus. Kepti reikia labai trumpai, kad nesukietėtų. Beje, nereikia prikimšti labai daug įdaro, nes kalmarai kepdami traukiasi ir dalis įdaro gali išbėgti. Taip man ir nutiko su kai kuriais kalmarais. Tada įdariukas pradeda degti keptuvėje ir jį reikia krapštyti iš ten laukan. Iškepusius kalmarus sudėti į puodą ir patroškinti su svogūnais ir pomidorais bei sausu baltuoju vynu. Aš kalmarus skaniai sudorojau su virtomis morkomis ir žirneliais. Na dar tokį sviestinį padažiuką pasidariau. Buvo labai gardu. Pirštus galima apsilaižyti.

Trikampėliai su varške

Šiandien siūlau išsikepti skanius, minkštus trikampėlius iš varškinės tešlos. Paprastą, bet gerą receptą privertė prisiminti 52 skanios savaitės. Trikampėliai iškepę pavirsta į neaiškios formos išsipūtusias mini bandeles, bet nuo to visas gerumas nedingsta. Atvirkščiai. Nuo to jie tik dar skanesni.

Naudojau:

200 g sviesto

100 g cukraus

1 kiaušinį

200 g varškės

300 g miltų

pusę šaukštelio kepimo miltelių

šaukštelį cinamono

Sviestą sutarkavau (arba galima sukapoti peiliu). Varškę gerai ištryniau ir įdėjau kiaušinį. Abu linksmai nukeliavo pas sviestą. Kepimo miltelius sumaišiau su miltais, cukrumi, cinamonu ir viską suminkiau. Iškočiojau ant miltuoto paviršiaus. Stikline išspaudžiau skrituliukus, juos pabarsčiau cukrumi ir perleniau per pusę. Vėl pabarsčiau cukrumi ir vėl perlenkiau per pusę. Štai ir gavau trikampėlius. Kepdami jie pučiasi ir visaip keičiasi, taigi vėliau galite turėti įvairių neįvardinamų formų. Vienas sugebėjo išsiraityti kaip raguolis. Pokštininkas. Beje, kepiau apie 15 minučių 200 laipsnių temperatūroje.

Kaitinimo lempa

Kadangi noriu prisijungti prie Kepėjų be stabdžių, pasigirsiu kokį įnagį jau senokai turiu. Šis drakonas, besispjaudantis liepsna, neblogai apskrudina cukrų ant Crème brûlée. Pamenu, gaminant prieš gerus metus, aprūko ir pats indas, ne tik cukrus. Reikia bandyti dar, juo labiau, kad mestas iššūkis.

Crème Caramel

Labai pasiilgau Paryžiaus. Noriu vėl vaikščioti jo gatvėmis ir valgyti crêpe surprise bretoniškoje kavinukėje. Kadangi greitu metu tokia kelionė nenusimato, nusprendžiau, jog prancūziškas desertas gali praskaidrinti mano nuotaiką. Tuo labiau, kad dar niekad jo nedariau, bet visada rūpėjo išbandyti.

Labai labai skanu. Net nesitikėjau, kad taip puikiai pavyks. Paprasta ir genialu. Gal visi paprasti receptai yra patys geriausi?

Naudojau:

Karamelei - pusę stiklinės cukraus ir 40 ml vandens

Kremui - 400 ml pieno, 70 g cukraus, vanilės ekstrakto, 3 kiaušinius.

Puodelyje pakaitinau vandenį su cukrumi, kol šis ištirpo ir pradėjo ruduoti. Supilsčiau karamelę į nedidelius sufle indelius (galima naudoti ir vieną didesnį, tada kremą reikės pjaustyti). Pilti į kiekvieną reikia nedaug, tik kad uždengtų dugną. Karamelė labai klastinga, įkritus beveik nematomam vandens lašeliui, užsidirbau pūslę ant rankos, taigi atsargiai!

Į tą patį indą supyliau pieną, cukrų ir užvirinau. Kol pienas ilsėjosi, išplakiau kiaušinius ir, maišydama, supyliau į pieną. Ten pat nukeliavo ir vanilės ekstraktas.

Orkaitę įkaitinau iki 160 laipsnių Celsijaus. Indelius įstačiau į kepimo formą su vandeniu ir kepiau vidurinėje orkaitės dalyje 40 minučių.

Iškepusius indelius atvėsinau ir per naktį palaikiau šaldytuve. Nepaisant fakto, kad šaldytuvas visą naktį apsimetė tik paprasta spinta, mat buvo dingusi elektra, kremas sustingo gerai. Peiliu apipjausčiau kraštelius ir išverčiau skanėstą į lėkštę. Mane žavi tai, kad dugne susikaupia nemažai karamelės, kuri, apvertus indelį, atsiduria viršuje. Nereikia atskirai gaminti jokio padažo. Labai gardu.

Receptas iš knygos "1000 patiekalų".

Armėniška sriuba su pupelėmis

Pagal receptą šiai sriubai reikėjo naudoti raudonąsias pupeles, bet kadangi turėjau baltų, tai jas sėkmingai ir sunaudojau.

Reikėjo:

200 g pupelių

200 g jautienos faršo

vieno svogūno

saujos graikinių riešutų

aitriųjų paprikų miltelių

druskos, juodųjų pipirų

žiupsnio džiovintų kalendros žirnelių

Pupeles išmirkiau per naktį ir viriau vandenyje 15 minučių. Pusę pupelių išgriebiau iš puodo ir padariau košytę elektrine trintuve, praskiedžiau viralu. Svogūną smulkiai supjausčiau ir pakepiau. Jis nukeliavo į sutrintas pupeles. Riešutus susmulkinau grūstuvėje.

Likusias pupeles puode, riešutus, druską, paprikos miltelius, pipiriukus, sugrūstus kalendros žirnelius užpyliau vandeniu ir užvirinau. Sudėjau pupelių košę ir pakepintą faršą. Sriuba paruošta!

Na, ko gero, armėnai nenaudotų jautienos faršo, kaip padariau aš, bet mėgstu jį labiausiai, todėl jis nukeliavo į mano sriubą.

Saldžiarūgštė vištienos sriuba

Viena iš mėgstamiausių mano sriubų. Ypač mėgstu tuos baltus grybus, kuriuos vaizdingai vadinu "koralais".

Naudojau:

500 g vištienos filė

kukurūzų krakmolą

džiovintų baltųjų ir juodųjų kiniškų grybų

4 šaukštus obuolių acto

4 šaukštus cukraus

juoduosius pipirus

druską

Vištieną supjausčiau juostelėmis, pavoliojau jas krakmole ir sudėjau į verdantį vandenį. Viriau maždaug 10 minučių.

Tada sudėjau vandenyje išmirkytus ir plonomis juostelėmis supjaustytus juodus grybus ir "koralus". Viriau dar 5 minutes. Į puodą nukeliavo actas, cukrus, druska ir pipirai. Beje, acto ir cukraus santykį reikėtų pakoreguoti pagal savo skonį. Kartais man trūksta saldumo, o kartais rūgštumo. Geriausia, pradžioje šliūkštelėti kiek mažiau ir vis ragaujant pridėti dar. Štai ir viskas. Paduokite sriubą!